belekuoti

belekúoti, -úoja, -ãvo intr. 1. neištarti garso „r“: Retas vaikas nebelekúoja Tr. 2. neaiškiai kalbėti, švebeldžiuoti: Po škarletinos belekúoja Ig. Ot gražiai belekúoji – „se-se-se-se“ Tj.